Marą sukelia pramyxovirusas. Aplinkoje virusas issilaiko nuo 14 val.iki kelių dienų. Atsparus šalčiui (todėl daug ligos atvejų pasitaiko žiemą). Maro virusas ardo limfinį audinį, sukelia limfmazgių atrofiją ir degeneraciją. Tai slopina imuninę sistemą, todėl labai susilpnėja organizmo ginybinė reakcija, labai dažnos įvairios komplikacijos.

Šunys užsikrėčia kontakto metu (oraliniu arba aerogeniniu keliu, per sergančių šunų organizmo išskyras), taip pat marą gali pernešti kliniškai sveiki viruso nešiotojai. Galimas netiesioginis užkrėtimas per aplinką, rankas, rūbus, avalynę, maisto dubenėlius, bendrus žaislus, guolius ir tt.
Inkubacinis periodas – 3 – 6 dienos. Per tą laiką virusas dauginasi limfmazgiuose, tada patenka į kaulų čiulpus, ivairių organų gleivines ir toliau dauginasi audiniuose (dažniausiai pažeidžia kvepavimo takų, virkškinamojo trakto, lytinių org . gleivines). Nuo 9 dienos virusas gali kolonizuotis nervų sistemoje. Jau 8 dieną nuo užsikrėtimo, net jei dar nėra klinikinių požymių, visuose šuns išskiriamose išskyrose jau yra virusų ir jis gali užkrėsti kitus šunis.
Klinikiniai požymiai labai įvairūs. Tai priklauso nuo amžiaus, organizmo atsparumo, kontaminacijos su kitais virusais bei bakterijomis, pažeistų organų ir tt. Pirmoje viremijos stadijoje tik šiek tiek pakyla temperatūra . Savininkas gali nepastebėti jokių negalavimo požymių, arba lengvą organizmo reakcija – mažesnį aktyvumą, šiek tiek sumažėjusį apetitą, konjuktyvitą, viduriavimą. Dažniausiai šie požymiai savaime praeina ir neskubama kreiptis į veterinarijos gydytoją ( ! ). Tai reikškia, kad nepradėdami gydymo, mes duodame laiko virusui daugintis ir įsitvirtinti organizme. Po 2 – 14 d., įvyksta antrinis organų infekavimas, vėl kyla temperatūra, gyvūnas tampa apatiškas, nenori žaisti, blogai arba visai neėda, mažiau geria, atsiranda pūlingų tirštų išskyrų iš akių, nosies. Nėsčios kalės gali abortuoti. Požymiai yra labai panašūs į bet kurio kito susirgimo, todėl labai svarbu greitai kreiptis į vet. gydytoją. Tolimesnė eiga labai priklauso nuo to, kokie organai yra pažeidžiami, dažnos komplikacijos dėl antrinės infekcijos, kuri patenka nusilpus imunitetui ir organų gleivinėms tapus daug imlesnėms įvairiems sukėlėjams.
Yra skiriamos gastrointestinalinė ( vėmimas, viduriavimas, dehidratacija), respiratorinė ( pūlingis išskyros iš nosies, apsunkintas kvėpavimas, kosulys, dusimas), akių ( šviesos baimė, išskyros iš akių, tinklainės degeneracija, sausasis keratitas, ragenos opos), odos ( pūslelės, paraudimai, ausų uždegimas, nervinė ( epilepsijos priepuoliai, kramtomųjų raumenų traukuliai, psichikos sutrikimai, tikas, koordinacijos sutrikimai, paralyžius), hiperkeratozinė ( nosies veidrodėlio bei pirštų pagalvėlių hiperkeratozė) maro forma.
Prognozė – atsargi prie respiratorinės ir gastrointestinalinės formos, nepalanki – prie nervinės formos.
Maro eiga labai įvairi. Gyvūnas gali nugaišti per keletą dienų arba sirgti ištisas savaites. Konkretaus vaisto, kuris veiktų patį maro virusą, nėra. Gydymo tikslas – palengvinti ligos simptomus, užkirsti kelią antrinei infekcijai, stiprinti imuninę sistemą ir taip padėti šuns organizmui kovoti su virusu. Specifiniai serumai yra veiksmingi tik viremijos stadijoje, kai klinikinių požymių dar beveik nėra.
Nepaisant visų gydymo priemonių, mirtingumo procentas yra labai aukštas. Pasveikę gyvūnai dažnai kenčia nuo įvairių nervinės sistemos liekamųjų reiškinių – tai raumenų tremoras ir tikas, epilepsijos priepuoliai ir tt. Todėl svarbiausia kovojant su maro epidemija – PROFILAKTIKA!