Gyvūnai, patenkantys į rizikos grupę:

Katės ir šunys. Bet kurio amžiaus, lyties ir veislės gyvūnams gali išsivystyti akmenligė. Tai kietos konsistencijos darinių (“akmenų”) susiformavimas šlapimo takuose, inkstų struktūriniuose vienetuose – geldelėse, taurelėse, – bei šlapimo pūslėje. Struvitai (magnio amonio fosfatiniai akmenys) – labiausiai paplitęs akmenų tipas, dažniausiai išsivystantis jaunesnio amžiaus katinams, tuo tarpu kalcio oksalato akmenys dažniau išsivysto 4-9 metų vyriškos lyties katinams.

Apžvalga:

Vidiniai veiksniai: paveldėjimas, įgimtos anomalijos. Jeigu tai paveldėti šlapimo rūgšties apykaitos sutrikimai, formuojasi šlapimo rūgšties (uratiniai) akmenys, oksalatiniai (dėl kalcio oksalo rūgšties apykaitos sutrikimų) arba cistino (dėl cistino apykaitos sutrikimų) akmenys.

Išoriniai veiksniai: karštas klimatas bei nuolatinė organizmo dehidracija, vandens kokybė (jei jame daug natrio ir mažai cinko – palyginti didelė akmenligės išsivystymo tikimybė), vienarūšis maistas (kai racione – tik pieno arba tik mėsos produktai), nutukimas bei įvairios ligos, kurios skatina urodinamikos sutrikimus. Tuomet susidaro šlapimo sąstovis, druskų kristalėliai “sukimba” ar sulimpa. Šį procesą skatina organinės medžiagos, o trikdo magnis, cinkas.

Ypač pavojingos – šlapimo takų infekcijos. Yra bakterijų, kurios gamina fermentą ureazę. Ji skaldo baltymų apykaitos medžiagą šlapalą. Taip šlapimas šarmėja ir daugėja šarminių amonio jonų, o bakterijos, epitelis, leukocitai sudaro tarsi pagrindą, ant kurio telkiasi druskos ir susidaro fosfatiniai akmenys (koraliniai, infekciniai) – jie gali užpildyti geldelę. Dėl to kartais tenka šalinti inkstą.

Šlapimo pūslės akmenys – tvirti mineraliniai junginiai, medicinos terminologijoje vadinami uritininiais akmenimis, kurie gali pratrinti ir dirginti šlapimo pūslės sienelę. Esant šlapimo pūslės sudirginimui, katinas pajaučia poreikį dažniau šlapintis, netgi ir tuo atveju, jei šlapimo būna susikaupęs tik mažas kiekis. Šlapinimasis būna skausmingas ir sukelia kančias, todėl jį dažnai lydi miauksėjimas ar net rėkimas, o tai yra susiję su šlapimo pūslės sudirginimu.

Įvairūs mineraliniai dariniai dėl aplinkos poveikio gali suformuoti skirtingas akmenų rūšis; tokie akmenys yra vadinami pagrindinio mineralo pavadinimu: struvitai, kalcio oksalatiniai, uratiniai, kalcio fosfatiniai, ksantinai ir cistiniai. Struvitai yra dažniausiai katinams diagnozuojama akmenų rūšis. Su jais susiduriama apie 60-65% išanalizuotų klinikinių atvejų. Kalcio oksacilino akmenys buvo aptikti apie 20% atvejų. Kitos akmenų rūšys nėra tipiškos katėms.

Susiformuoja įvairių dydžių ir formų šlapimo pūslių akmenys. Smulkesnių formų akmenys kelia didesnę riziką gyvūno sveikatai, kadangi yra didesnė tikimybė apsunkinti katino šlapinimosi procesą užkemšant smulkiais gabaliukais šlapimtakius. Mažos apimties akmenukai gali patekti iš šlapimo pūslės į išeinamąjį kanalą, uretrą, ir įstrigti, taip sumažindami uretros pralaidumą. Kadangi akmuo įspraudžiamas, jis iš dalies arba visiškai blokuoja šlapimo pralaidumą, kliudo ir padaro katino šlapinimąsi skausmingą arba net ir neįmanomą. Tai didžiausia problema, susijusi su akmenlige. Jeigu laiku neatkreipiamas dėmesys į susidariusią padėtį, tai gali nepataisomai pakenkti kepenimis ir net tapti mirties priežastimi. Kovai su akmenlige būtina nustatyti akmens mineralinį tipą, kuris nurodytų teisingiausią ir efektyviausią gydymo būdą.

Klinikiniai požymiai:

Skirtingi susirgimo požymiai, susiję su urolithiasis, priklauso nuo akmens arba akmenų išsidėstymo organizme. Tarp pagrindinių pasekmių – poliakiurija, hematurija, dizurija, strangurija. Pagrindiniai ligos simptomai yra dažnas šlapinimosi poreikis, nesėkmingas šlapinimasis, vokalizacija (artikuliavimas) bei blaškymasis, slėpimasis, vėmimas, silpnumas, depresija, ir perdėta genitalijų priežiūra bei laižymas.

Bendrieji požymiai:

Išoriniai požymiai priklauso nuo akmens tipo ir jo padėties organizme. Kai liga tampa progresuojanti ir rimta, iškyla grėsmė gyvūno gyvybei. Tokiu atveju reikia “kelti raudoną pavojaus vėliavą”, pradedant katino šlapinimosi stebėjimą, atsižvelgiant į šlapinimąsi neįprastoje vietoje (ne kraiko dėžutėje), dažną miauksėjimą arba riksmus, kraujo atsiradimą šlapime. Katės (katinai), turintys šlapinimosi problemų, vis tiek stengsis šlapintis (skysčių spaudimas šlapimo pūslėje, suerzinta šlapimo pūslės sienelė). Gyvūnas stengsis slėptis, vems, rėks arba pratisai kauks, taip pats atsiras depresijos ir silpnumo požymių.

Kadangi šlapimo pūslės, arba uritininiai, akmenys sudaryti iš mineralų, aptinkamų natūralioje gamtoje, jie kristalizuojasi pagal organinę matricą. Yra įvairių tipų uritininių akmenų, jie kinta priklausomai nuo to, kokių mineralų perteklius yra pačiame gyvūno organizme. Kaip jau minėta, dažniausiai pasitaiko struvitiniai akmenys, kurie kristalizuojasi tik labai šarminėjė aplinkoje. Natūralioje terpėje jie paprasčiausiai suyra. Magnis ir fosfatas pagreitina akmenų susidarymą. Struvito akmenų susidarymą slopina profilaktinės dietos, kurios skiriamos gyvūnams specializuoto maisto pavidalu jau dešimt metų.

Nėra pakankamai ištirtos kalcio oksalato akmenų susidarymo gyvūnų, šiuo atvejų kačių, organizme priežastys. Manoma, kad tos pačios dietos taikymas katėms (katinams) taip pat mažina riziką susirgti šlapimo pūslės akmenlige ir kalcio oksalato akmenims susidaryti.

Bet kurios rūšies šlapimo pūslės akmenų atsiradimą lydi šlapinimasis krauju, kadangi yra pažeista ir sudirginta šlapimo pūslės sienelė. Tuo atveju, kai akmuo (akmenys) apsunkina šlapinimosi procesą, didžiausią riziką gyvūno gyvybei kelia nesugebėjimas visiškai ištuštinti pūslės.

Diagnozės nustatymas:

Veterinaras rentgeno nuotraukų arba ultragarso pagalba gali nustatyti akmens (akmenų) susiformavimą, vietą ir dydį gyvūno organizme. Kitos bendrosios išvados yra nustatomos pagal šlapimo pH, kraujo kūnelių kiekį, cheminę kraujo sudėtį, šlapimo mėginio bakterinį pasėlį, taip pat patikrinant, ar nėra bakterinės infekcijos. Be to, veterinaras gali paskirti ir kiekybinę uritinių akmenų analizę. Šis tyrimas padės nustatyti, kokio tipo akmuo (akmenys) yra susiformavę, ir parinkti tolesnį gydymo metodą. Į šią analizę įtrauktas ir būsimos dietos parinkimas siekiant, kad liga neatsinaujintų. Dažnai, tiksliai nustačius diagnozę ir paskyrus antibiotikus (jei yra infekcinis susirgimas), galima tikėtis, kad katė (katinas) pats gydymo metu kartu su šlapimu pašalins organizme susidariusius akmenis. Sudėtingesniu atveju rekomenduotina skubi chirurginė intervencija.

Prevencija:

1. Keisti dažniausiai pasitaikančią netinkamą mitybą – šėrimą žmonių maistu.
2. Šalia maisto (sauso ar konservuoto) visada turi būti dubenėlis su vandeniu.
3. Maistas negali būti visą dieną pasiekiamas katinui. Ėsti leiskite du kartus per dieną, normuodami ėdesio kiekį pagal katino svorį ir amžių.
4. Vanduo būtinai turi būti šviežias ir/arba filtruotas, virintas, distiliuotas. Ypač tinka atitirpinti gėlo vandens ledukai.
5. Vandenį dubenėlyje reikia keisti nuolat.
6. Rekomenduojama kates šerti tik subalansuotu ėdesiu, skirtu specialiai katėms, kurį rekomenduos Jūsų veterinarijos gydytojas.

http://fauna.savel.org